Gyvenimas yra nuolatinė kaita

bezdz

O tu mėgsti beždžioniauti?

Ar sutinkate, jog gyvenimas yra pokytis? Mes tarpstam nuolatiniame fiziniame, emociniame, intelektualiame bei dvasiniame kitime. Gyvenimas kinta nuolat – nepertraukiamai, net be intervencijų ar stimuliacijų, todėl, dalyvaudami jame, keičiamės ir mes. Kadangi pokyčiai reiškia naujo etapo pradžią, dažnai sunku prisiversti atsakyti į klausimą  kaip elgtis? Juk naujas etapas  – nepažinus, nepasimatuotas, nepriprastas, todėl atrodo gan pavojingas.

Lengviau pritapti prie gyvenimo tada, kai nemeluoji sau, kai pasistengi išgirsti širdies tiesą, kai nesidangstai įpročiais, pamokymais, knyginėm tiesom. Mano, kad ir bukos, tiesos man yra pačios pačiausios – aiškiausios ir priimtiniausios. Juk ko prisiverdam, tą ir srebiam. Jei viraliukas skanus, taip gera gardžiuotis, na, o jei jau nepavyksta, tai irgi ne pasaulio pabaiga. Kitą viraliuką gali gardesnį pabandyt išsivirti. Vaikams kitų pasiekimai ir tiesos juk irgi nė motais, jiems svarbu tai, ką nulipdė ar suprato jis, o ne jo brolis ar mama. Tačiau gyvenime dažnai išgirstam: ,,O jūs, vaikai, taip darykit, kaip Jurgelis daro“, nuo mažens ugdomas beždžioniavimas, aptakus susiliejimas su mase, savo individualumo nepaisymas. Juk jei Jurgeliui skani morka, tai te jis ir graužia ją, o man gal kopūstas gardesnis, bet ,,jūs, vaikai, graužkit morkas, kaip Jurgelis graužia“. Ir jei tik išdrįsti negraužti, norėti kitko, tai bus įvardijama, kaip patogaus kuklumo stoka. Pagrindinis dalykas, kurį norisi išsiugdyti – suvokti savo vertę ir leisti sau būti savimi. Prisipažinti, jog esi vertinga ne todėl, jog kažką nuveikei, o vertinga vien todėl, kad esi.

Natūraliai besivalantys kompleksai, baimės bei įsitikinimai – didžiulė puota mano sielai. Prieš keletą metų su drauge nuėjom į pilvo šokio treniruotę. Viskas buvo labai smagu, kol man pavyko pakartoti judesius. Bet vienas judesys, kad ir kaip tuomet stengiausi, niekaip nesusišoko. Nes norint jį atlikti, reikia atsipalaiduot. Mano draugė jį buvo tobulai įvaldžius. Todėl trenerė, priėjusi prie manęs, pasakė, jog pasimokyčiau iš draugės. Pamenu kaip šiandien, koks pyktis sukilo, atrodė, galėčiau net užtvoti tai trenerei už tokius žodžius. Tais metais daugiau tų treniruočių nebelankiau. Pykau ant ,,nepedagogiškos“ trenerės ir ant savęs, kaip šitaip galima nesugebėti atsipalaiduoti ir neatlikti paprasčiausio judesio. Informacijos ieškojau įvairiuose šaltiniuose, aiškinausi, kodėl ir ką mąstau, kad šitaip užsirakino kūnas. Atsakymą radau – užgniaužtas moteriškumas, panorau tąsyk jį pažinti ir atskleisti.  Taigi judesio atpalaidavimui prireikė gal net metų, kai kartą, išgirdus arabišką muziką, pradėjau šokti ir nustebau, jog pagrindinis mano šokio judesys – būtent tas, kuris anksčiau blokavosi (sunku apsakyti tą saldumo jausmą įveikus savo susikurtą barjerą).

 Ant mūsų širdies, kaip ir ant rankų, susitrina ,,mazoliai“. Ir jeigu į juos nekreipsim dėmesio, jie patys neišnyks. Gali suminkštinti juos pats ar patikėti specialistui, bet tik tada, kai būni nusiteikęs ir pajauti, jog jie tau kelia diskomfortą. Širdies ,,mazolius“ minkština: komplimentų sau sakymas, mėgavimasis vyksmu užduodant klausimus sau: ar man patinka? Kaip aš jaučiuosi? Ar aš to noriu?

Vaikystėj labai norėjau lankyti šokius ir chorą. Kai mama nuvedė mane į šokių atranką, manęs nepriėmė į kolektyvą sakydami, jog nejaučiu ritmo. Jaučiausi visiška nevykėle, nes negana to, kad negirdėjau ritmo, tai dar ir nesuvokiau, kaip padaryti, kad jį pajausčiau. Dabar suprantu, jog vaikystėj turėjau neišmatuojamai daug drąsos, jei lyginčiau su šiandiena. Po pusmečio nuėjau pati į šokių kolektyvą, tiesiai pas vadovę ir pasakiau, kad labai noriu šokti, aišku, jog ji priėmė mane. ,,Inkarėlyje“ smagiai sukausi šokio ritmu 13 metų. Žaviuosi savim vaikystėj, kai tiesiog imdavau ir įveikdavau tai, kas neatitiko mano įsivaizdavimo. O su dainavimu buvo panaši situacija, tik jos neįveikinėjau, nusprendžiau, turbūt, patikėti, jog ,,neturiu balso“. Ir iki šiol baimė bei gėda aplanko dainuojant. Tačiau anądien, kai draugė Reda pakvietė į savo kūrybines dainavimo dirbtuves, suvokiau, jog net ir tai lengvai įveikiama. Mano baimės akys buvo labai išsiplėtusios, bet raminau save, jog bus kitų, kurie norės reikštis, o aš tik paklausysiu. Deja, ir ačiū Redai, pasislėpti už kitų aktyvumo man nepavyko. Didžiuliam netikėtumui atradau naujai savo balsą, jo skambesį ir, kaip vaikystėj, drąsą dainuoti. Kitą naktį net sapnavau, jog plėšiu karaokė 😀

Kad įveiktume savo baimes ir kompleksus, kartais reikia išties nedaug – jautraus, suprantančio žmogaus vedimo.  Vedimo ten, kur tu bijai, o jis nebijo. Ir dar reik duoti laiko sau, jog nepakenktum, norėdamas greičiau praskleist, gležnam gėlės žiedui.

Gyvenimas – tai pokyčiai, kurie kuria ir sprendžia mūsų problemas tol, kol gyvenam, o mes galime pasirinkti problemų sprendimo būdą: neapykantą arba meilę? Tik mes patys renkamės – gyvent su baime, kuri kelia neapykantą, arba su pasitikėjimu, kurį aktyvuoja meilė sau ir gyvenimui 🙂

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Pokyčiai ir pažymėtas , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s