Troškimams reikia kantrybės

skrSėdžiu ramiai sau, tačiau klausimai atakuoja lyg netikėta kruša. Kada mano džiaugsmas trykšta per kraštus, pilasi per ausis? Kada jaučiu, jog gyvenimas – pilnavertis? Kodėl turėdama viską viską ir dar daugiau, nemoku to patirti ar išreikšti? Ko aš išties trokštu?

Pirmoji mintis, atlėkusi į širdį – noriu skraidyti. Sakysit, juokinga, nesąmones kalbu. Tačiau tai sakau rimtu veidu ir užtikrintu žinojimu. Sparnai nebūtinai turi būti kaip Ikaro, tačiau labiau už viską trokštu, jog jais plačiai mosuočiau savo viduje. Begalinis troškimas iš paukščio skrydžio apžvelgti vidinius tolius ir horizontus, ne tik išvysti, bet ir pabuvoti tolimiausiose žvaigždėse. Vidine kamera tai nufilmuoti, o vėliau – kokybiškai tai ištransliuoti.

Nekantrauju pakilt aukštai ir skrist labai toli – iškart. Deja, sparnai dar netvirti ir įgūdžiai dar neištobulinti. Dar džiaugtis reik išmokt ir būt labai kantriai.

Natūraliai kyla klausimas: kada aš pajaučiu džiaugsmą? Kiek ilgai džiaugiuosi naujais daiktais, savimeilę glostančiai komplimentais? Taip, kaip ir Tu, suvokiu, jog tai trumpalaikio džiugesio blyksniai. Man džiaugsmą sukuria veiksmas, kurį atlieka pasidabinusi širdis. Kai pavargstu gyventi susireikšminusi ir nelaiminga, savaime išsidabina ne išorė, o vidus. Tada džiaugsmą sukurti imasi vidinis nusiteikimas. Džiaugsmingą šventę sukuria paprastos, tačiau sureikšmintos akimirkos (arbatos gėrimas kartu su vyru klausantis, kaip spragsi malkos židiny arba svaiguliavimas apie tai, kaip elgsimės pasenę). Tik šventiškai išdabinta širdimi priimtas gyvenimas spinduliuoja ramybę, harmoniją, džiaugsmą bei laimę.

Pavasario (kaip ir troškimų išsipildymo) nepaskubinsi, galiu beprotiškai jo trokšti – ateis tada, kai jam bus laikas. Joks pumpuras sėkmingai neprasiskleis anksčiau, saulė iš už debesies nepasirodys vos tik užsigeisiu, uoga sutrauks liežuvį, kol neprinoks, o aš neskrisiu tol, kol nepasiruošiu. Suprantu, jog dabar yra būtent tas išlaukimo laikas (vidinė žiema), kai galiu mokytis gerbti gyvenimo dovanas, siųstus išbandymus, netikėtai besiklostančias aplinkybes, nes viskas, kas nutinka, išties yra prasminga.

Prieš sėdama troškimo sėklą, paruošiu dirvą – sąmoningai išsipurensiu (paklausiu savęs):

Kodėl aš to noriu?

Ar aš tikrai to noriu?

Kaip jausiuos tada, kai tai įvyks?

Ar išsipildęs troškimas suteiks man tai, ko aš iš tikro noriu?

Atsakymus turiu, jie man patinka, į tokią dirvą leidžiu sau troškimų sėklas sėti.  Visa gamta, prieš patekant saulei, suklūsta, nutyla, nurimsta. Ramybės ir kantrybės pojūtis neabejotinai subrandins troškimus. Pralauksiu žiemą, nekantrumą, naktį, o tada… daigai tikrai išdygs.

Ir net neabejoju, jog saulė patekės, pavasaris ateis, o mano ir Tavo troškimas išsipildys  🙂

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Gyvenimo kelias, Problemos ir jų sprendimas, Savęs pažinimas ir pažymėtas , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s