Užpelkėjimas ;)

picjumbo.com_HNCK4149

Kaip pakėlę akis dangų, niekada neišvysime to paties reginio, taip ir panėrę į žmogaus gelmę.

Mes nuolat keičiamės, įvairuojame, varijuojame, tačiau esamu metu to dažniausiai nepastebime. Tuomet, kai sparčiai sukasi gyvenimo karuselė, mūsų smegenys atspariai priešinasi bet kokiai naujų savybių invazijai. Stabiliai gajūs išlieka anksčiau susiformavę įsitikinimai apie save, susitapatinimai su kažkokiom ,,ypatingai savitom“ savybėm. Turbūt kiekvienas esam ištarę: ,,Aš jau toks esu“, ,,Toks mano charakteris“.

Tai yra pati smagiausia iliuzija, pats didžiausias pokštas. ,,Būtent tokie ypatingi“ mes būname tik kažkokią konkrečią akimirką, kai kažkaip elgiamės, tačiau jau kitą akimirką – kitokie. Nėra ir negali būti jokio stabilumo, jokio užpelkėjimo, nes gyvenimas teka kaip energija, kaip upė… Pelkėjame tik tuo atveju, jei prieštaraujame gyvenimui, jei lyg ožiai įsirėmę ragais į tvorą įrodinėjame, jog ,,aš – toks“. Kaip pakėlę akis dangun, niekada neišvysime to paties reginio, taip ir panėrę į žmogaus gelmę.

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Savęs pažinimas. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s