Juodi debesys viduje

Anądien nutiko taip, jog tarp to, ką darau ir malonaus pasimėgavimo savo veikla, nutrūkodebesys jungiamoji grandis, pabudo neviltis, nepasitenkinimas, nuoskauda. Pusdienį norėjosi prasmegti su viskuo, kas neteikia džiaugsmo, kam nerandu paaiškinimo.

Vidus plazdeno, drebėjo, panikavo, jam nepatiko tokia jausena. Širdis trokšta, kad džiūgaučiau, būčiau patenkinta savimi, leisčiau sau klysti, tačiau savyje vis dar aptinku ir tokią dalį, kuri teisia, smerkia, varo į neviltį bei kelia dramas.

Tik suvokusi savo nuosavą vidinę dramą, nurimau. Kai įstengiu sutaikyti visas savo dalis, aiškiai pamatau, kas vyksta – kartais susipyksta mumyse gyvenantys vaikai.

Atplaukiantys juodi debesys – tai ne pasaulio pabaigos ženklas 🙂

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Uncategorized. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s