Eina Žmogus…

Driekiasi gijos sidabro, auksu žėruoja aplink,

Eina Žmogus…Eina..

Žiežirbuoja…

Nešasi prasmę Savim.

Eina į tolį, į niekur,

Eina, kur žydi gėlė,

Ten, kur žiedai jį pakviečia,

Ten, kur Gyvoji Versmė.

Eina todėl, jog negali

Likti tenai, kur yra,

Eina, nes patiria naują

Šauksmą pažint Savyje.

Šaukia vidus

Ir Jis eina…

Tolimą kelią pirmyn…

Eina, sustoti negali,

Nori tikėti Savim.

Jeigu tikėsi Savim – nepalūši,

Mylias nueisi lengvai,

Ir kelyje nepražūsi,

Dings nežinios slibinai.

Nežinią nešies lyg deglą,

Švies jis tau kelią tamsoj,

Eisi pirmyn tik į Šviesą,

Neklausinėdamas – ko?

O jau kur link tu nueisi,

tai tik tavi skrupulai,

Išsižadėti pasaulio – tai irgi nėra blogai.

Mielas tad, kai jis geras, kai man patogu jame,

Ir nesiliauju kartoti – nekenčiu, noriu išeit – kai bėda.

Tuomet nebereikia plojimų, tuomet nebereikia Tiesos,

Viskas tuomet sutamsėja,

Nebesimato Šviesos.

Eina Žmogus…

Gal į Šviesá…

Valda 🙂

 

 

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Gyvenimo kelias, Kūryba, Savęs pažinimas. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s